Kodėl elektriniai paspirtukai tapo tokia karšta tema?

Dar prieš penkerius metus elektrinį paspirtuką gatvėje matydavai retai – tai buvo kažkoks egzotiškas žaislas, kurį kažkas parsivežė iš Azijos. Šiandien jų pilna kiekviename didesniame Lietuvos mieste, o Vilniuje ar Kaune jau sunku įsivaizduoti vasaros rytą be jų. Bet kas iš tikrųjų vyksta po šiuo reiškiniu? Ir kodėl tai svarbu ne tik tiems, kurie ant jų važiuoja?

Greičiai, kurių daugelis nežino

Čia prasideda pirmoji pamoka. Daugelis žmonių mano, kad elektrinis paspirtukas – tai tiesiog greitas dviratis. Bet teisiškai ir techniškai tai visai kitas dalykas. Lietuvoje elektriniai paspirtukai, kurių greitis neviršija 25 km/h, priskiriami prie asmeninių judėjimo priemonių ir jiems galioja atskiros taisyklės – važiuoti leidžiama dviračių takais arba kelkraščiais, bet ne šaligatviais.

Problema ta, kad dalis rinkoje esančių modelių lengvai pasiekia 40–50 km/h. Tokiu greičiu važiuojantis paspirtukas pėsčiųjų zonoje – tai rimta grėsmė. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Prancūzija, jau uždraudė nuomojamų paspirtukų naudojimą Paryžiuje būtent dėl saugumo problemų. Tai nėra perdėtas atsargumas – tai atsakas į realias avarijas.

Teisė bando vytis technologijas

Viena iš didžiausių šios srities iššūkių – teisinis reguliavimas visada atsilieka nuo technologijų. Kol įstatymų leidėjai diskutuoja, rinka jau juda pirmyn. Europoje šiuo metu nėra vieningų taisyklių elektrinių paspirtukų naudojimui – kiekviena šalis sprendžia pati.

Lietuvoje 2022 metais priimti pakeitimai šiek tiek sutvarkė situaciją, bet vis dar lieka pilkųjų zonų. Pavyzdžiui, kas atsitinka, kai paspirtuku važiuojantis asmuo sukelia avariją? Ar jo draudimas padengia žalą? Daugeliu atvejų – ne, nes standartinis TPVCA tokioms priemonėms netaikomas. Tai reiškia, kad nukentėjęs žmogus gali likti be kompensacijos.

Štai kodėl kai kurios savivaldybės pradeda reikalauti, kad nuomojamų paspirtukų operatoriai turėtų atsakomybės draudimą. Tai protingas žingsnis, bet jo dar nepakanka.

Verslo galimybės, kurios tikrai egzistuoja

Dabar apie tai, kas daugelį domina labiausiai – pinigai. Elektrinis paspirtukas kaip verslas – tai ne tik nuomos platformos tipo Bolt ar Lime. Galimybių spektras yra daug platesnis.

Pirma, yra techninės priežiūros rinka. Kiekvienas paspirtukas, kurį nuomojate mieste, reikalauja reguliaraus aptarnavimo – baterijų keitimo, stabdžių reguliavimo, ratų keitimo. Kvalifikuotų technikų trūksta, o paklausa auga.

Antra, „paskutinės mylios” logistika. Mažos įmonės pradeda naudoti elektrinius paspirtukus ir krovininius elektroskutterius pristatymams miesto centre. Ten, kur automobilis užstringa spūstyse, paspirtukas su nedidele dėže gali pristatyti siuntą greičiau ir pigiau.

Trečia, ir tai galbūt mažiausiai akivaizdu – duomenų verslas. Nuomos platformos renka milžiniškus kiekius duomenų apie judėjimo srautus mieste. Ši informacija yra vertinga savivaldybėms, urbanistams, reklamos agentūroms. Tai ne šalutinis produktas – tai gali tapti pagrindiniu pajamų šaltiniu.

Miestai, kurie mokosi iš klaidų

Įdomu stebėti, kaip skirtingi miestai reaguoja į šį reiškinį. Amsterdamas, kuris ir taip yra dviračių miestas, į elektrinius paspirtukus žiūri atsargiai – ten jie dažnai trukdo nusistovėjusiai dviračių kultūrai. Tuo tarpu Helsinkis aktyviai integruoja juos į viešojo transporto sistemą kaip papildomą grandį.

Vilnius šiuo atžvilgiu yra įdomus atvejis. Miestas turi gana išvystytą dviračių infrastruktūrą, bet vis dar trūksta nuoseklumo – kai kuriuose rajonuose dviračių takai tiesiog dingsta. Tai sukuria situaciją, kai paspirtuko vairuotojas techniškai nežino, kur jam leidžiama važiuoti.

Kas iš to išeina – ir kodėl tai liečia visus

Elektrinis paspirtukas nėra revoliucija pats savaime. Tai tik įrankis, ir kaip bet kuris įrankis, jo vertė priklauso nuo to, kaip jis naudojamas ir kokioje sistemoje veikia. Miestai, kurie sugeba sukurti aiškias taisykles, integruoti šias priemones į bendrą transporto ekosistemą ir leisti verslui augti atsakingai – tie miestai iš tikrųjų laimės.

Jei esate verslininkas, verta atidžiai stebėti reguliacinę aplinką – ji keičiasi greitai, ir kas šiandien yra pilkoji zona, rytoj gali tapti aiškia galimybe arba kliūtimi. Jei esate paprastas naudotojas, verta žinoti savo teises ir pareigas – ne tik dėl baudų, bet ir dėl savo bei aplinkinių saugumo. O jei esate miesto planuotojas ar politikas, žiūrėkite į Helsinkį, ne į Paryžių – vienas rado būdą integruoti, kitas tiesiog uždraudė ir problemą nustūmė į šalį.

Transporto ateitis mieste nebus viena technologija. Ji bus daug technologijų, kurios veikia kartu. Elektrinis paspirtukas gali būti viena iš jų – jei leisime jam tokiu tapti.