Paskutinis kilometras – ir didžiausia galvosūkis

Dar prieš penkerius metus elektriniai paspirtukai miestuose atrodė kaip madinga pramoga turistams ir studentams. Šiandien situacija kitokia – logistikos kompanijos rimtai skaičiuoja, ar mažas dviratėlis su dėže gale gali pakeisti dyzelinį furgoną. Ir skaičiai, deja arba laimei, vis dažniau sako: gali.

Vadinamasis „paskutinio kilometro” pristatymas – tai ta atkarpėlė nuo sandėlio ar surinkimo taško iki kliento durų – logistikos sektoriuje sudaro apie 30–40 procentų visų transportavimo išlaidų. Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, kur spūstys piko valandomis gali prarasti valandą laiko, elektrinis krovininis paspirtukas paprasčiausiai lenkia sunkvežimį. Ne greičiu – manevringumu.

Verslas jau bėga, teisė dar šliaužia

Tokios kompanijos kaip „DHL”, „Amazon Logistics” ar mažesni vietiniai žaidėjai jau eksperimentuoja su elektrinių paspirtukų flotilėmis. Lietuvoje keli startuoliai bandė panašias schemas, tačiau susidūrė su ta pačia problema, kuri stabdo visą sektorių Europoje – teisinis neaiškumas.

Kas yra krovininis elektrinis paspirtukas teisiškai? Transporto priemonė? Dviratis? Kažkas tarp? Priklausomai nuo šalies, atsakymai skiriasi kardinaliai. Vokietijoje kai kuriems modeliams reikia registracijos ir draudimo kaip motociklui. Prancūzijoje taisyklės vėl kitokios. Lietuvoje 2025-aisiais priimti pakeitimai šiek tiek išaiškino situaciją, tačiau verslas sako, kad to nepakanka – trūksta aiškių normų dėl maksimalaus krovinio svorio, leidžiamų maršrutų ir vairuotojų reikalavimų.

Reguliavimo spragos kuria dvigubą problemą: viena vertus, drąsesni verslininkai veikia pilkojoje zonoje ir kuria nesąžiningą konkurenciją tiems, kurie bando laikytis taisyklių. Kita vertus, potencialūs investuotojai vengia didelių investicijų, kol nėra aiškumo.

Miestai kaip partneriai, ne tik reguliuotojai

Įdomiausia tendencija 2026-aisiais – miestų savivaldybės pradeda žiūrėti į elektrinius paspirtukus ne kaip į problemą, kurią reikia suvaldyti, bet kaip į įrankį savo tikslams pasiekti. Amsterdamas, Helsinkis, Liubliana – jos aktyviai kuria „mikrologistikos zonas”, kur tradiciniams kroviniams įvažiuoti draudžiama arba labai brangu, tačiau elektriniams paspirtukams – žalia šviesa.

Tai verslo modelis, kuris gali veikti abiem kryptimis. Miestas sumažina taršą ir spūstis, verslas gauna privilegijuotą prieigą prie pelningiausių zonų. Vilnius, beje, irgi yra kalbėjęs apie panašias idėjas senamiestyje – kur dideliems automobiliams ir taip nelengva.

Tačiau čia iškyla kitas klausimas: kas kontroliuoja šias zonas ir kaip užtikrinama konkurencija? Jei miestas suteikia išskirtinę teisę vienai kompanijai, tai jau monopolio teritorija. Europos Komisija šiuo klausimu dar nepasakė paskutinio žodžio.

Žmonės, ne tik algoritmai

Lengva kalbėti apie rinkas ir reguliavimą, bet logistika – tai pirmiausia žmonių darbas. Elektrinis paspirtukas nekelia algų klausimo pats savaime, tačiau keičia darbo pobūdį. Kurjeris su paspirtuku per dieną gali padaryti daugiau pristatymų tankiai apgyvendintame rajone, bet fizinis krūvis – nuolatinis lipimas ir leidimasis laiptais su kroviniais – nėra mažesnis nei su automobiliu.

Profesinės sąjungos Vakarų Europoje jau kelia klausimus apie darbo sąlygas, draudimą nelaimingų atsitikimų atveju ir minimalius standartus šiame sektoriuje. Lietuva šiuo atžvilgiu kol kas tyli, bet klausimas ateis – ypač jei sektorius augs taip, kaip prognozuojama.

Tarp dviračio ir revoliucijos

Elektrinis paspirtukas logistikoje nėra revoliucija pats savaime – tai įrankis, kurio vertė priklauso nuo to, kaip jį naudoja verslas, kaip jį reguliuoja valstybė ir kaip jį priima miestas. 2026-ieji rodo, kad potencialas tikras: rinkos tyrimai kalba apie dviženklius augimo procentus Europoje, o investicijos į krovininius mikromobilumo sprendimus per pastaruosius dvejus metus padvigubėjo.

Bet potencialas ir realybė – skirtingi dalykai. Kol teisinis pagrindas Lietuvoje ir plačiau Europoje lieka mozaika iš skirtingų taisyklių, o miestai dar tik bando suprasti, ko jie iš tiesų nori, elektrinis paspirtukas logistikoje liks tarp dviejų pasaulių – per rimtas, kad būtų žaislas, ir per neapibrėžtas, kad taptų sistema. Kas pirmasis sugebės sujungti verslo modelį, reguliavimą ir miesto infrastruktūrą į vieną darnų sprendimą – tas ir laimės šį keistą, bet visiškai realų lenktynių ruožą.