Revoliucija ant dviejų ratų – ar tikrai?

Elektriniai paspirtukai pastaruoju metu tapo savotišku urbanistinio progreso simboliu. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje – jie visur. Nuomos platformos agresyviai plečiasi, miestų valdžia kalba apie „žaliąjį transportą”, o startuoliai skaičiuoja pelną. Bet ar verta taip greitai švęsti pergalę prieš tradicinį transportą? Realybė, kaip dažnai būna, yra kiek sudėtingesnė nei gražios prezentacijos skaidrės.

Greitis – mitas ar realybė?

Teoriškai paspirtukas mieste turėtų būti greičiau už automobilį – nereikia ieškoti parkavimo, gali važiuoti dviračių takais, pralendi pro spūstis. Praktiškai? Žmogus, bandantis nuvažiuoti 5 kilometrus lietingą rugsėjo rytą, greitai supranta, kad ši idilija veikia tik saulėtą gegužės dieną. Lietuvos klimatas elektrinių paspirtukų kultūrai nėra ypač palankus – pusę metų oras tiesiog atima norą lipti ant bet kokio atviro transporto priemonės.

Be to, vidutinis nuomojamo paspirtuko greitis mieste realiai siekia 15-18 km/h, nes operatoriai dažnai riboja greitį tam tikrose zonose. Tai nėra dramatiškai greičiau už žingsnį su tikslu.

Saugumas – didžioji neatsakyta problema

Čia prasideda tikri klausimai, į kuriuos niekas nenori atsakyti garsiai. Eismo įvykių statistika su paspirtukais auga visoje Europoje. Lietuvoje per pastaruosius kelerius metus užfiksuoti keli rimti sužalojimai, kai kuriais atvejais – mirtinos baigties. Tačiau nei miestų savivaldybės, nei nuomos kompanijos neskuba skelbti išsamių duomenų.

Šaligatviai, kuriuose paspirtukai neturėtų važiuoti, bet važiuoja. Dviračių takai, kuriuose jie važiuoja per greitai. Pėsčiųjų perėjos, kuriose niekas nesilaiko taisyklių. Reguliavimas egzistuoja popieriuje, bet realiai kontrolė yra simbolinė. Miestai gavo naują transporto priemonę, bet infrastruktūra ir teisinė bazė vis dar vejasi.

Verslo modelis – kam iš tikrųjų naudinga?

Nuomos kompanijos – Bolt, Lime ir kitos – sukūrė pakankamai gudrų modelį. Jos neturi nuosavų darbuotojų, kurie krauna paspirtukus – tam pasitelkiami vadinamieji „juiceriai”, dirbantys kaip savarankiški rangovai. Infrastruktūra (gatvės, šaligatviai, dviračių takai) yra viešoji, tai yra mokesčių mokėtojų. Pelnas – privatus.

Miestai gauna tam tikras licencijų mokesčių įplaukas, bet ar jos proporcingos infrastruktūros nusidėvėjimui ir papildomoms reguliavimo išlaidoms? Abejotina. Tuo tarpu verslo žiniasklaida entuziastingai rašo apie „mobilumo revoliuciją”, o investuotojai leidžia milijonus į plėtrą. Kažkas čia uždirba tikrai gerai – tik ne visada tie, kurie turėtų.

Kai entuziazmas susiduria su asfaltu

Elektriniai paspirtukai nėra nei stebuklas, nei katastrofa – jie yra įrankis, kurį miestai kol kas naudoja neefektyviai. Potencialas egzistuoja: paskutinės mylios problema, mažesnis anglies pėdsakas, alternatyva trumpiems automobilių važiavimams. Bet šis potencialas realizuosis tik tada, kai savivaldybės nustos žiūrėti į paspirtukus kaip į modernumo atributiką ir pradės spręsti konkrečias problemas – infrastruktūrą, saugumą, atskaitomybę.

Kol kas per dažnai atrodo, kad miestai tiesiog leido privačioms kompanijoms užtvindyti gatves, pasirašė keletą susitarimų ir paskelbė save pažangiomis. Tikroji transporto ateitis reikalauja daugiau nei kelių šimtų oranžinių paspirtukų prie centrinės stoties.