Revoliucija ant dviejų ratų – ar tikrai?

Elektriniai paspirtukai pastaraisiais metais tapo savotišku urbanistinės pažangos simboliu. Miestai juos priima kaip švaraus transporto sprendimą, startuoliai stato ant jų verslo imperijas, o žiniasklaida gieda osanas apie „mikromobilumo revoliuciją”. Tik štai problema – realybė dažnai atrodo kiek kitaip nei rinkodaros brošiūrose.

Taip, paspirtukai sprendžia vadinamąją „paskutinės mylios” problemą. Žmogus išlipa iš metro, nori nuvažiuoti dar du kilometrus iki darbo – ir štai, paspirtukas čia pat. Teoriškai puiku. Praktiškai – jis guli ant šaligatvio, blokuoja praėjimą, o jo baterija pustuštė. Tai ne išimtis, tai kasdienybė daugelyje miestų.

Privalumai, kuriais tikrai galima tikėti

Nepaisant skepticizmo, būtų nesąžininga neigti realias naudas. Elektriniai paspirtukai mažina automobilių srautą – bent jau ten, kur infrastruktūra leidžia jais naudotis saugiai. Lyginant su automobiliu, anglies dioksido emisijos yra juokingai mažos. Be to, jie demokratizuoja judėjimą mieste – nereikia turėti automobilio, mokėti parkingo, ieškoti vietos.

Verslo požiūriu, nuomos modelis pasirodė esąs pakankamai gyvybingas. „Bolt”, „Lime”, „Bird” – šios kompanijos įrodė, kad žmonės moka už patogumą. Ir tai atveria tikrą nišą: ne tik pačios nuomos paslaugos, bet ir techninė priežiūra, baterijų keitimas, programinė įranga, draudimas. Ekosistema aplink paspirtuką yra platesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Trūkumai, apie kuriuos nenorima kalbėti garsiai

Čia prasideda nepatogi tiesa. Pirma – saugumas. Statistika iš įvairių Europos miestų rodo, kad traumų skaičius auga proporcingai paspirtukų skaičiui. Dalis vairuotojų važiuoja be šalmų, dalis – girtų, dalis – šaligatviais tarp pėsčiųjų. Reguliavimas atsilieka nuo realybės.

Antra – tvarumas yra daug komplikuotesnis klausimas nei atrodo. Paspirtukų tarnavimo laikas nuomos flotose buvo katastrofiškai trumpas – ankstyvaisiais metais kai kurie modeliai išsilaikydavo vos kelias savaites. Baterijos, gamyba, logistika – visa tai turi savo ekologinį pėdsaką, kurį lengvai pamiršta entuziastai.

Trečia – socialinis konfliktas. Pėstieji nekenčia paspirtukų ant šaligatvių. Dviratininkai nekenčia jų dviračių takuose. Vairuotojai – gatvėse. Paspirtukas tapo miesto konflikto simboliu, ir tai nėra smulkmena.

Verslas – kur tikrai yra pinigai

Jei žiūrėti į tai grynai verslo akimis, nuomos operatoriaus modelis nėra toks pelningas, kaip atrodė 2018-aisiais. Daugelis kompanijų vis dar dirba nuostolingai. Tačiau infrastruktūros verslas – visai kita istorija. Miestai investuoja į paspirtukų parkavimo zonas, įkrovimo stoteles, integruotas aplikacijas. Kas kuria tą infrastruktūrą – uždirba stabiliai.

Taip pat verta žiūrėti į B2B segmentą – logistikos kompanijos, kurjerinės tarnybos, didelių biurų kompleksų vidaus transportas. Tai nišos, kuriose paspirtukas veikia daug efektyviau nei viešoje erdvėje, nes aplinka yra kontroliuojama.

Tarp utopijos ir chaoso – kur mes iš tikrųjų esame

Elektriniai paspirtukai nėra nei transporto revoliucija, nei beprasmis triukšmas. Jie yra vienas iš įrankių – naudingas tam tikruose kontekstuose, kenksmingas kituose. Problema ta, kad ir miestai, ir verslas dažnai elgiasi taip, lyg turėtų universalų sprendimą, o ne specifinį įrankį su aiškiomis ribomis.

Ateitis tikriausiai atrodys taip: mažiau laukinės rinkos, daugiau reguliavimo, geresnė integracija su viešuoju transportu ir – svarbiausia – infrastruktūra, kuri buvo sukurta paspirtukams, o ne pritaikyta iš šaligatvių ir dviračių takų. Kol to nėra, diskusija apie „miestų transporto ateitį” lieka daugiau ambicijų nei realybės kategorijoje. O tai turėtų versti susimąstyti tiek investuotojus, tiek miestų planuotojus.