Miestas ant dviejų ratų

Prisimenu pirmą kartą, kai pamačiau elektrinio paspirtuko nuomos stotelę Vilniaus senamiestyje. Pagalvojau – na, dar vienas madų dalykas, kurį po metų visi pamiršime. Bet praėjo keleri metai, ir tie paspirtukai niekur nedingo. Priešingai – jų tik daugėja, o diskusijos apie juos darosi vis karštesnės.

Elektriniai paspirtukai tikrai keičia tai, kaip žmonės juda po miestą. Ne revoliucingai, ne per naktį – bet keičia. Ir čia verta pagalvoti, ar tai tikrai gerai, ar tiesiog atrodo gerai.

Kodėl tai iš tikrųjų veikia

Didžiausias paspirtukų privalumas yra paprastumas. Nereikia laukti autobuso, nereikia ieškoti parkavimo vietos, nereikia mokėti už degalus. Paimi, nuvažiuoji, palikai. Ypač miesto centre, kur automobiliu važiuoti yra tikras košmaras, paspirtukas dažnai yra greičiausias variantas trumpiems atstumams.

Be to, ekologinis aspektas – nors čia viskas ne taip paprasta, kaip atrodo. Taip, paspirtukas neišmeta CO₂ važiuodamas. Bet jo gamyba, baterijų keitimas, logistika – visa tai turi savo aplinkosauginę kainą. Vis dėlto, lyginant su automobiliu, balansas tikrai palankesnis.

Lietuvoje, ypač Vilniuje ir Kaune, paspirtukai užpildė tą nišą, kurią viešasis transportas ilgai nesugebėjo patenkinti – vadinamąją paskutinės mylios problemą. Iš metro ar autobusų stotelės iki namų dar pusantro kilometro? Anksčiau žmonės tiesiog važiuodavo automobiliu nuo pat pradžių. Dabar dalis jų sėda į autobusą, o paskui – ant paspirtuko.

Bet yra ir kita pusė

Reikia būti sąžiningam – paspirtukai sukelia problemų, ir nemažų. Saugumas yra rimčiausias klausimas. Vilniuje buvo ne vienas atvejis, kai paspirtukininkai susidūrė su pėsčiaisiais ar patys nukrito dėl nelygumo asfalto. Kai kurie žmonės važiuoja be šalmo, kai kurie – po du ant vieno paspirtuko, kai kurie – po alaus.

Kita problema – chaotiškas paliekimas. Paspirtukai ant šaligatvių, prie parduotuvių įėjimų, kartais tiesiog viduryje tako. Žmonėms su neįgalumo vežimėliais ar akliesiems tai nėra juokinga situacija – tai realus kliūtis.

Vilniaus savivaldybė bandė tai reguliuoti – atsirado draudžiamos zonos, greičio apribojimai tam tikrose vietose. Bet vykdymas vis dar atsilieka nuo taisyklių. Tai klasikinė situacija: technologija atbėga greičiau nei reguliavimas.

Lietuva – ne pirmaujanti, bet ir ne atsilikusi

Lyginant su Paryžiumi ar Helsinkiu, Lietuva nėra lyderė šioje srityje. Bet ir ne atsilikėlė. Vilnius padarė įdomų žingsnį – 2023 metais mieste buvo įvestos griežtesnės taisyklės dėl paspirtukų parkavimo, ir tai iš tikrųjų šiek tiek padėjo. Kaune situacija sudėtingesnė dėl miesto infrastruktūros – dviračių takų tinklas ten vis dar kuklus.

Įdomu tai, kad lietuviai paspirtukus priėmė gana natūraliai. Gal todėl, kad esame technologiškai atvira visuomenė, gal todėl, kad miestai pakankamai kompaktiški. Kaip bebūtų, nuomos paslaugų paklausa auga, o tai rodo, kad žmonės balsuoja kojomis – tiksliau, ratukais.

Tai ne mada – tai bandymas suprasti, kaip gyventi mieste

Elektriniai paspirtukai nėra stebuklingas sprendimas miestų transporto problemoms. Jie neišspręs spūsčių, neišspręs oro taršos, neišspręs to, kad daugelis lietuvių vis dar myli savo automobilius labiau nei bet ką kitą. Bet jie yra dalis didesnio pokalbio apie tai, kaip mes norime judėti, kvėpuoti ir gyventi miestuose.

Jei paspirtukai išmokys bent dalį žmonių palikti automobilį garaže bent kartą per savaitę – jau gerai. Jei savivaldybės išmoks greičiau reaguoti į naujas technologijas – dar geriau. O jei mes visi išmoksime nepalikinėti tų paspirtukų ten, kur jie trukdo kitiems – tai jau būtų tikras laimėjimas.