Mažas ratas, didelis pokytis

Prieš kokį dešimtmetį mintis, kad žmonės masiškai važinės elektriniais paspirtukais po miestus, būtų skambėjusi kaip utopinis scenarijus iš futuristinio filmo. Šiandien tai – kasdienė realybė Vilniuje, Berlyne, Paryžiuje ir šimtuose kitų miestų. Tik problema ta, kad miestų infrastruktūra šio pokyčio tikrai nesitikėjo.

Elektriniai paspirtukai atsirado greitai – per kelerius metus iš nišinio produkto tapo masiniu reiškiniu. Ir būtent tas greitis sukėlė daugumą dabartinių galvos skausmų tiek miesto planotojams, tiek eiliniams pėstiesiems.

Ką miestai turėjo ir ko neturėjo

Tradicinė miesto transporto infrastruktūra buvo projektuojama su konkrečiais dalyviais galvoje: automobiliai važiuoja keliu, dviračiai – dviračių takais, pėstieji – šaligatviais. Elektriniai paspirtukai į šią schemą tiesiog netelpa. Jie per greiti šaligatviui, per lėti keliui, o dviračių takų daugelyje miestų iki šiol trūksta arba jie per ankšti.

Tai sukūrė keistą situaciją: paspirtukai egzistuoja teisinėje ir infrastruktūrinėje pilkojoje zonoje. Kai kuriuose miestuose jie leidžiami šaligatviuose, kitur – tik kelyje, dar kitur reguliavimas keičiasi greičiau, nei spėji perskaityti naujausius įstatymus. Nyderlanduose, pavyzdžiui, nuomojami elektriniai paspirtukai kurį laiką buvo visiškai uždrausti, kol valdžia nesusigaudė, kaip juos reguliuoti.

Parkavimas – atskira istorija. Paspirtukai, palikti bet kur ant šaligatvio, blokuoja taktilinę dangą akliesiems, kelia pavojų žmonėms su neįgalumo vežimėliais ir paprasčiausiai erzina. Miestai, kurie įvedė specialias parkavimo zonas ir geofencing technologijas (kai paspirtukas tiesiog neišsijungia, kol neparkeruotas tinkamoje vietoje), pastebėjo reikšmingą tvarkos pagerėjimą.

Kur viskas veikia geriau

Helsinkis, Kopenhaga ir keletas Prancūzijos miestų parodė, kad elektriniai paspirtukai gali organiškai įsilieti į miesto transporto ekosistemą – bet tam reikia sąmoningo planavimo. Šiuose miestuose buvo ne tik sukurta atskira infrastruktūra, bet ir integruotos paspirtukų nuomos paslaugos į bendrą viešojo transporto sistemą. Žmogus gali nuvažiuoti paspirtuku iki metro stoties, palikti jį specialioje zonoje ir tęsti kelionę traukiniu – visa tai per vieną programėlę.

Tai svarbu, nes paspirtukai patys savaime nesprendžia miesto transporto problemų. Jie veikia kaip „paskutinės mylios” sprendimas – užpildo atotrūkį tarp viešojo transporto stotelės ir galutinio tikslo. Kai jie integruojami į platesnę sistemą, o ne veikia kaip atskiras reiškinys, rezultatai būna kur kas geresni.

Duomenys iš įvairių Europos miestų rodo, kad apie 30–40% paspirtukų kelionių pakeičia ne automobilį, o ėjimą pėsčiomis arba dviračio važiavimą. Tai reiškia, kad nauda aplinkai nėra tokia didelė, kaip kartais teigiama. Tačiau ten, kur paspirtukai tikrai pakeičia trumpas automobilių keliones, CO₂ sumažėjimas yra apčiuopiamas.

Saugumas – problema, kurios negalima ignoruoti

Statistika nėra raminanti. Daugelyje miestų, kur paspirtukai tapo populiarūs, greitosios pagalbos iškvietimai, susiję su paspirtukų avarijomis, išaugo kelis kartus. Dažniausios priežastys: per didelis greitis, važiavimas šaligatviais tarp pėsčiųjų, alkoholis ir šalmų nenaudojimas.

Kai kurie miestai reagavo griežtai – sumažino leistinus greičius tam tikrose zonose iki 10–15 km/h, įvedė privalomą šalmų nešiojimą arba apribojo naktinį važiavimą. Kiti rinkosi švelnesnius metodus: informacines kampanijas ir priminimus programėlėse. Veiksmingiausi pasirodė kombinuoti sprendimai – technologinis apribojimas (paspirtukas automatiškai lėtėja tam tikrose zonose) kartu su visuomenės švietimu.

Tarp šiandienos chaoso ir rytojaus galimybių

Elektriniai paspirtukai – tai ne mada, kuri praeis. Jie jau pakeitė tai, kaip žmonės galvoja apie trumpas miesto keliones, ir šis pokytis yra negrįžtamas. Klausimas ne ar jie liks, o kaip miestai išmoks su jais gyventi.

Artimiausiu metu tikėtina, kad matysime daugiau specializuotos infrastruktūros – ne tik daugiau dviračių takų (kurie tinka ir paspirtukams), bet ir išmaniųjų parkavimo zonų, integruotų mokėjimo sistemų ir tikslesnio geofencing taikymo. Technologijos leis paspirtukams „žinoti”, kur jie yra, ir automatiškai prisitaikyti prie aplinkos taisyklių.

Didžiausias iššūkis – ne technologinis, o politinis ir planavimo. Miestai, kurie laimi šiame žaidime, yra tie, kurie paspirtukus laiko ne problema, kurią reikia suvaldyti, o įrankiu, kurį reikia integruoti. Skirtumas atrodo subtilus, bet praktiškai jis lemia viską – nuo to, kaip atrodo gatvės, iki to, ar žmonės iš tikrųjų palieka automobilius namie.